3 SKYRIUS Išsigimęs menas

SAUL?S SPINDULIAI MIRGULIAVO Karolio Did?iojo kar?noje, kai ?is jojo per Karaliaus aik?t? Miunchene. Storas dailiai i?siuvin?tas apsiaustas gaub? frank? karaliaus pe?ius. ?? saul?t? sekmadienio prie?piet? 1937 m. liepos 18 d. ? Miuncheno gatves pasi?i?r?ti spektaklio i??jo apie ?imtas t?kstan?i? ?moni?.

Karolis toliau jojo Prinzregenten gatve Angli?k?j? sod? link lydimas Ri?ardo Li?ta?ird?io ir Vokietijos karaliaus bei ?ventosios Romos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos. Karaliaus aik?te ?ygiavo menininkai Lukas Kranachas vyresnysis, Hansas Holbeinas jaunesnysis ir Albrechtas Diureris. Per aik?t? buvo traukiamos ir 26 rampos su gyvomis skulpt?romis, jas lyd?jo bardai, vaidilut?s ir viduram?i? juokdariai. „German?“ astronomams Kepleriui ir Kopernikui pagerbti sur?stas trij? metr? auk??io planetariumas, apsuptas keturi? pusnuogi? graik? nimf?, o visko prad?i? vaizdavo rampa su Adomu ir Ieva, tingiai pasvirusiais vir? ? grybus pana?i? med?i?. Pernelyg pompasti?kas vokie?i? didvyri? paradas primin? Disn?jaus sukurt? Vagnerio fantazij? pasaulio scenografij?. Pasibaigus vaidinimui „Du t?kstan?iai met? german? meno“, pra?ygiavo keturi t?kstan?iai kareivi?: juodmar?kini? i? SS, rudmar?kini? i? SA ir reguliariosios armijos vermachto. „Argi menininkai ir kareiviai ne broliai?“ – retori?kai klaus? partijos laikra?tis „V?lkischer Beobachter“.

Prinzregenten gatv?je sparnus skleid? penki? metr? auk??io auksinis erelis ir traukiamas ?e?i? Ard?n? arkli? l?tai sklend? pirmyn. Sveikindami fiurer?, kraujo raudonumo v?liavas su svastika k?l? kry?iuo?i? raitininkai. Adolfas Hitleris s?d?jo pasvir?s ? priek?, suspaud?s rankas tarp koj?, u?sitrauk?s ant aki? kepur? su snapeliu ir apsuptas augalot? SS kareivi?. U? jo ?m??avo Hermanas Geringas su baltut?le uniforma ir auk?tais juodos spalvos jojiko batais. Kair?je s?d?jo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su ?mona Magda. De?in?je buvo ?sitais?s reichsministras Rudolfas Hesas.

Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis i?kilmingai atidar? muziej?, kurio kertin? akmen? i? voki?kos klinties ?kal? t? nelaiming? dien? prie? ketverius metus.

Atidarymo ceremonija tur?jo b?ti ne ma?iau pra?matni. Paskelbtas vokie?i? kult?ros atgimim? ?ymintis trij? dien? miesto festivalis „Vokietijos meno dienos“, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas i?kilm?ms pasirinktas neatsitiktinai. ?ia atsirado ir veik? nacionalsocialist? jud?jimas. Karaliaus aik?t? tapo kultine nacist? partijos vieta. Ji buvo masini? partijos nari? susitikim? buvein? nuo XX a. tre?io de?imtme?io, o per?m?s vald?i? 1933 m. Hitleris paskelb?, kad aik?t? taps „jud?jimo ceremonij? bamba“. Veja buvo pakeista 20 000 masyvi? granitini? blok?. Aplink aik?t? ?rengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytin?je pus?je nacistai surent? ?ventov?, kur ils?josi ?e?iolika per 1923 m. Alaus pu?? nukaut? nacist?. Dviej? pastat? komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.

Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas – Rudieji r?mai, nacist? partijos nacionalinis ?tabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten tur?jo savo biur?, ant jo sienos kabojo didelis automobili? gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota „Blutfahne“ – krauju apta?kyta v?liava, ne?ta per Alaus pu?? ir laikoma ?venta nacist? relikvija.

Arcis gatv?je ?alia aik?t?s stov?jo Trosto suprojektuoti Fiurerio r?mai, vulgariai pompasti?kas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po met? pasira?? Miuncheno susitarim? ir pa?ad?jo taik? mainais ? voki?kai kalban?ios ?ekoslovakijos dalies aneksij?. Statinys sur?stas kaip Potiomkino kaimas – pagrindin? funkcija buvo sukurti ?sp?d?, o viduje plyt?jo negyvos erdv?s, reikalingos didingiems estetiniams efektams.

Po parado Adolfas Hitleris pakilo ? prie?ais „Haus der Deutschen Kunst“ duris sumontuot? podium?. Ilga kolon? eil? sudar? i?skirtin? fon? jo prane?imui: „?ia ir dabar skelbiu, kad esu visi?kai apsisprend?s i?spr?sti meno kalbos klausim? Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. „Meno k?riniai“, kurie yra nesuvokiami ir gali b?ti suprasti tik pasitelkus pompasti?kas instrukcijas, […] daugiau nebus brukami vokie?i? liaud?iai!“

Pli?ptel?jo d?iaugsmo banga. Hitleris da?nai prad?davo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo bals?, kol pasiekdavo jausming? ir agresyvi? kulminacij?. ?i demagogi?ka technika pad?davo sukurti isteri?k? atmosfer? partijos suva?iavimuose. Vis d?lto ?iandien jo agresija neatrod? esanti efektingas retorikos numeris mas?ms ?kaitinti. Jis kalb?jo ne i?tikimiems partijos nariams Niurnberge, o saul?t? sekmadien?, stebint ?eimoms su vaikais, atidar? muziej? Miunchene.

Hitleris kalb?jo apie tai, kad ketina pad?ti ta?k? menui, kurio form? n?ra gamtoje.

„Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir pana?iai neturi nieko bendro su m?s?, vokie?i?, tauta. Visos ?ios koncepcijos n?ra nei senovin?s, nei modernios, jos t?ra apsimestin?s ?moni?, kuriems Dievas nedav? menininko talento, kalbos“, – r?k? Hitleris.

„Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalb?jo vis kar??iau. Jis vir? i? pyk?io. Seil?s taip ti?ko, kad net jo paties draugija ?i?r?jo pakraupusi i? siaubo“, – liudijo t? dien? tarp klausytoj? atsid?r?s meno istorikas Paulis Ortvinas Rav? (Paul Ortwin Rave).

Baigdamas kalb? raudonas kaip burokas Hitleris krat? sugniau?t? kum?t? ?ydro dangaus fone: „Nuo ?io momento pradedame negailesting? kar? su m?s? kult?rai pakenkti norin?iais elementais!“ Ai?kiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negal?jo.

Did?ioji vokie?i? meno paroda (Grosse Deutsche Kunstausstellung) tur?jo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti nauj? voki?k? men? i?rai?ka. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryn?, ai?k? ir suprantam? men?. Gluminan?i? modernizmo stili? mi?imo ir eksperiment? tur?jo nelikti. Metin? „Haus der Deutschen Kunst“ paroda prival?jo formuoti nacistinio meno stili?.

Ekspozicij? sudar? 884 atrinkti darbai, ta?iau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir sl?p? tai nuo muziejaus lankytoj?.

Prie? atidarydamas parod? Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprend? pats patikrinti galerijas. Tai, k? pamat?, suk?l? audring? reakcij?: „?iemet nebus jokios ekspozicijos. Atsi?sti darbai ai?kiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime meninink?, vert? vietos ?iame didingame pastate“, – supyk?s i?r??? savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).

?t???s Hitleris liep? nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurim?s pats atliko galutin? atrank?. ?imtai ekspozicijai atrinkt? paveiksl? buvo i?peikti Hitlerio, kuris ypa? bjaur?josi „nei?baigtumu“, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek pan??i ? abstrakcij?. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvir? kvietim? dalyvauti ir keliant vienintel? reikalavim? – dalyvauti gali tik arijai. Pana?u, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint atrasti nauj? Tre?iojo reicho meistr?.

Hitlerio nervingum? rodo ir tai, kad v?liau jis ?sak? saugumo tarnybai Sicherheitsdienst ?nipin?ti muziejaus lankytojus ir sura?yti slaptus aktus apie j? reakcij?.

Adolfas Hitleris buvo svarbiausias nacistin?s Vokietijos meno ekspertas. Kaip tik jo asmeninis skonis daugiausia l?m? Tre?iojo reicho estetin? pakraip?. Vis d?lto jo skonis buvo permainingas ir da?nai toks neprognozuojamas, kad kartais net artimiausi kolegos negal?jo atsp?ti, k? Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, k? atmes, paprastai b?davo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. D?l to Hofmanui buvo perduotas ?iuri darbas, kuriam i? prad?i? vadovavo pora gerbiam? meno profesori?.

Hofmanui dar tre?iame de?imtmetyje buvo patik?tos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui b?gant porel? tapo artimais draugais. Hofmanas su ?mona Terese priklaus? grupelei kasdien su Hitleriu bendraujan?i? ?moni?. Jis pristat? Hitleriui savo studijos asistent? Ev? Braun.

Vie?as Hitlerio ?vaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyv?. Labai populiarioje fotografij? knygoje „Ne?inomas Hitleris“ galima pa?velgti ? despoto gyvenim?. ?ia jis pozuoja su odiniais ?ortais, i?kylauja po med?iu, irstosi valtimi ir lankosi meno atelj?. I?leista visa toki? knyg? serija. Antra?t?s ir perd?m ai?ki vaizd? kalba pan??i ? knygeles vaikams, o tai tik dar labiau ?iurpina: „Hitleris stato Did?i?j? Vokietij?“ (1938), „Hitleris savo kalnuose“ (1938), „Hitleris Lenkijoje“ (1939) ir „Hitleris vakaruose“ (1940) su vir?eliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bok?to.

Hofmano nuotrauk? monopolija sukrov? jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarki? ne?? Hofmano pasi?lymas imti autorin? atlyg? u? nuotraukas, kurios buvo naudojamos pa?to ?enklams.

Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmark?s perkamoji galia prilygo ma?daug 35 ?iandien?ms ?vedijos kronoms1. Didel? gaut? pajam? dal? Hitleris naudojo savo meno kolekcijai pl?sti. Kasmet jis nupirkdavo i? „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ apie 200 k?rini?.

* * *

Smalsius lankytojus, 1937 m. vaik?tin?jan?ius „Haus der Deutschen Kunst“ galerijose, pasitiko nuogas nacist? svajoni? ir fantazij? atspindys. Nema?ai darb? buvo peiza?ai, kaimo kasdienyb?s vaizdai, dail?s kaimai ir tvirti, raumenis ?temp? ?kininkai, pl??iantys pl?gais juod? ?em?. Jie buvo vaizduojami kaip i? juod?emio i?kil? dievai, pana??s ? didvyrius, tikros ras?s, o paprastoje virtuv?je stovin?ias putlias moteris supo geltonplaukiai vaikai – da?ai vargiai gal?jo pasl?pti vaisingumo politik?.

?ioje parodos dalyje v?lkisch idealai atsiskleid? visu gra?umu. Kra?tovaizd?iai ir apylink?s alsavo pasaulio, nugalin?io industrializacij?, dvasia, kur stakl?s, automobiliai ir fabrikai yra tik anachronizmas.

Tam kontrastavo ma?inas ?lovinantys karo vaizdai, kur fronto i?gyvenimams buvo suteiktas beveik religinis statusas. Fronto nuotyki? auk?tinimas tarpukariu i?populiar?jo vadinamojoje savanori? literat?roje – gausiai perkamuose kar? romantizuojan?iuose romanuose. Fronto i?gyvenimai buvo apra?omi kaip visi?ko autenti?kumo akimirkos, pakyl?jan?ios ?mog? ? auk?tesn? lygmen?, kur vidin?s galios ir ekstaziniai jausmai laisvai rei?kiasi nevar?omi proto. Tai buvo u? moral?s rib? esan?io smurto ir kovos auk?tinimas. Tapyboje tai reik?ta sustabdytos akimirkos forma, kai kareivis kyla i? apkas? ir b?ga tiesiai mir?iai ? nasrus. Nacius supykd? kaip tik tai, kad Ericho Marijos Remarko romanas „Vakar? fronte nieko naujo“ sugriov? ?? mit?. Hitleris ir nacizmas sumaniai pratino prie jausmo, kad kovos i?gyvenim? yra ne tik fronte – visa ?monija ?sitraukusi ? am?in? rasi? kov?. Blaivaus proto meno kritikas ?iuose vaizduose gal?jo ??velgti netrukus tikrove virsiant? ko?mar?.

Tre?ioji parodos tema atrod? esanti kitoje erdv?je, pakyl?ta vir? mol?t? valstie?i? lauk? ir toki? pat mol?t? kareivi?k? m??io lauk?. K?no studijos ir aktai, pirmiausia skulpt?r? skyriuje. ?vaig?d? ?ia buvo m?gstamiausias Adolfo Hitlerio skulptorius Arnas Brekeris (Arno Breker), jis pats dalyvavo ir ?iuri darbe. Galingos Brekerio arij? skulpt?ros buvo artimos Hitlerio vizijai apie german? meno atgimim?. Idealizuoti graik? ir rom?n? pavyzd?io portretai, i?siskyr? rasinio ir biologinio suvokimo padailintomis formomis. Nacist? meno politika daug d?mesio skyr? formoms, nes forma ir rasin? politika buvo vienas ir tas pats. Formos neatitikimas – k?ni?kasis defektas – buvo ir rasinio idealo neatitikimas. Perd?m ry?k?s skruostai ir, regis, tuoj sprogsian?ios mil?ini?kos kaktos buvo i?kirstos pagal rasin? ir biologin? trafaret?, net jei ?iandien ir atrodo netikrovi?kos.

Vis d?lto formose b?ta ir eroti?kumo. Tai itin jau?iama kito nacist? i?auk?tinto skulptoriaus Jozefo Torako (Josef Thorak) k?riniuose. Es? „Patrauklusis fa?izmas“ (Fascinating Fascism) autor? Suzana Zontag (Susan Sontag) ra??: „Naci? laikotarpio dailininkai ir skulptoriai da?nai vaizduodavo nuogyb?, ta?iau jiems buvo draud?iama rodyti bet kokius k?ni?kus tr?kumus. J? k?nai atrodo kaip nuotraukos i? vyrams skirt? ?urnal? apie sveikat?: merginos veidmaini?kai aseksualios ir (technine prasme) pornografi?kos, nes jos buvo tobula fantazija.“

Nacistin?s estetikos dalimi tap?s herojinis realizmas v?l i?kilo totalitarin?se komunistin?se valstyb?se, tik skyr?si vienu po?i?riu: „Taryb? S?junga ir Kinija siekia paai?kinti ir sustiprinti utopin? moral?. Fa?istinis menas vaizduoja utopin? estetik? ir fizin? tobulum?.“

Zontag atkreip? d?mes? ? mene prasiver?ian?i? unikali? nacizmo traukos j?g?: „Fa?izmo idealas yra seksualin?s energijos transformavimas ? „dvasin? gali?“ visuomen?s labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati heroji?kiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.“

Adolfas Hitleris buvo ?sitikin?s, kad populiarumo tarp moter? prie?astis yra seksualin? jo trauka. Ev? Braun iki pabaigos jis sl?p? nuo vie?umo, nes baiminosi prarasi?s t? trauk?, taip pat ir d?l to, kad kalbant apie ?vaizd? niekas, net asmeniniai santykiai, negal?jo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.

„Vis d?lto nacistin? estetika nebuvo savita meno kryptis, kaip kartais teigiama. Esm? paimta i? XIX a. biurgeri?ko meno idealo. Nacistai siek? sukurti rasin? mit?, o tam buvo efektyviau nuplagijuoti jau egzistuojan?ius meno ?anrus, kurie daugelio s?mon?je siejosi su gro?io ir harmonijos poj??iu, u?uot ie?kojus nuosavos „nacistin?s“ form? kalbos“, – ra?o Arn? Rut ir Ingemaras Karlsonas knygoje „Visuomen? kaip teatras“. Romanti?ka peiza?? tapyba, biurgeri?kas realizmas ir neoklasicizmas buvo parankiausios kryptys.

Vis d?lto kartais pasitaikydavo ir moderni? niuans?. Arnas Brekeris XX a. tre?iame de?imtmetyje gyveno Pary?iuje, kur bendravo su jam ?tak? dariusiais modernistais, pavyzd?iui, Pablu Pikasu, ?anu Kokto ir ?anu Renuaru. Ketvirto de?imtme?io prad?ioje Alfredas Rozenbergas laik? ankstyv?j? Brekerio k?ryb? i?sigimusia, bet ?is jau buvo sp?j?s ?gyti partijoje galingesni? u?tar?j?, toki? kaip Adolfas Hitleris. Tik?tina, kad Arno Brekerio s?km? daugiausia galima paai?kinti jo melodramatinio stiliaus artumu nacistinei architekt?rai.

V?liau Brekeris atsid?r? li?dnai pagars?jusiame 1944 m. Adolfo Hitlerio ir Jozefo Gebelso sudarytame „Dievo apdovanot? meninink? s?ra?e“. ? j? buvo ?traukti k?r?jai, laikomi nepakei?iamais nalcionalsocialistinei kult?rai.

Hitleris buvo labiausiai patenkintas ne „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kolekcija, o Trosto pastatu. Nacistai teig?, kad monumentalusis neoklasicizmas ?k?nija nacionalsocialist? jud?jim?. Nors vargu tai buvo tiesa, jiems pavyko pateikti toki? architekt?r? kaip nauj? ir unikali?, tarsi atgimim?. Trosto stili? nacistai auk?tino kaip „teutoni?kai germani?k?“. I? ties? architektai nesivar?ydami skolinosi id?j? i? ankstesni? pastat? ir stili?, kur bendras vardiklis buvo bandymas sukurti didyb?s poj?t?. Politin? gali? pastatai rei?k? pirmiausia dyd?iu. ?i?rov? ketinta priblok?ti didingumu, architekt?ra tur?jo padaryti j? nuolank?. Masteliais siekta groteski?kumo. Adolfo Hitlerio ir Alberto ?p?ro planuose d?l naujosios Tre?iojo reicho sostin?s Welhaupstadt Germania pagrindin? gatv? tur?jo vesti ? groteski?k? proporcij? susirinkim? sal? Volkshalle. Sferiniame kupoliniame 320 metr? auk??io pastate tur?jo sutilpti 180 000 ?moni?. ?kv?pimo pasisemta i? vos 58 metr? auk??io Romos Panteono.

„Haus der Deutschen Kunst“, turintis 160 metr? ilgio kolon? fasad?, buvo tik m?ginimas, palyginti su tuo, kas lauk?. Tai pirmas nacist? pastatytas monumentalus pastatas ir vienas i? nedaugelio, i?gyvenusi? ilgiau u? pa?ius nacistus. Lubose u? kolon? teb?ra ?montuotos plok?tel?s su svastik? motyvais.

Nors vaik?tin?damas marmurin?mis galerijomis Hitleris buvo nepatenkintas, jam nereik?jo nerimauti d?l recenzij?. „K?lnische Volkszeitung“ ra??: „Visur dvelkia didybe. Sveiki, ?val?s ir optimisti?ki menininkai demonstruoja ?vairialyio individualumo darbus. Prasideda nauja meno era.“

* * *

Kit? dien? po parado visai netoli ?viesios neoklasicistin?s Adolfo Hitlerio meno ?ventov?s Miunchene buvo atidaryta kita paroda. Ji ?kurdinta ?alia r?m? parko Hofgarten, Galeriestrasse 4 esan?iame purviname betoniniame name su ma?ais langais. Lankytojai sak?, kad patalpos buvo ank?tos, dr?gnos ir prastai ap?viestos.

Kontrastas su vos u? poros kvartal? ?sik?rusiu erdviu muziejumi nebuvo atsitiktinis. I?sigimusio meno paroda (Die Ausstellung Entartete Kunst) buvo estetin? prie?ingyb? „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. Ekspozicij?, Jozefo Gebelso palaimint? propagandin? instaliacij?, sudar? kiek daugiau nei 600 meno k?rini?.

Jozefas Gebelsas, kuris kaip ir Adolfas Hitleris ?inojo apie ?em? „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kokyb?s lyg?, prie? kelias savaites suplanavo kit? parod?, skirtingai nei eksponuojama „Haus der Deutschen Kunst“, sulaukusi? didelio publikos d?mesio.

Prie Hofgarten parko eksponuoti daug garsesni? meninink? darbai. ?ia skamb?jo toki? modernist? kaip Maksas Ernstas (Max Ernst), Markas ?agalas (Marc Chagall), Vasilijus Kandinskis, Paulis Kl?, Ernstas Liudvikas Kirchneris, Otas Diksas, Francas Markas ir kit? vardai.

Svarbiausias eksponatas buvo Emilio Nold?s devyni? dali? paveikslas „Kristaus gyvenimas“, religini? dvejoni? kupinas k?rinys, sukurtas likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo. Siaurais ir sta?iais laiptais ? galerijas antrame auk?te kylan?ius lankytojus vienas pirm?j? pasitiko kaip tik ?is darbas. Nold?s serija u??m? vis? religijos temai skirtos pirmos sal?s sien?. „Kristaus gyvenimo“ centre buvo didelis k?rinys, vaizduojantis J?zaus nukry?iavim?. Ry?kios paveikslo spalvos ap?viet? tamsi? patalp?. Pats Kristus atrod? demoni?kas, pla?iai i?pl?stos akys, regis, skleid? veikiau beprotyb?, o ne dvasin? pakilim?.

Daugums darb? toje patalpoje vaizdavo paskutin? J?zaus dien?. Tema buvo kruop??iai apgalvota. ?tempti nacist? santykiai su ba?ny?ia netrukd? priminti neatmenamus laikus siekian?i? nuomon?, kad ?ydai nu?ud? J?z?. Drauge jie bylojo, kad J?zus taip ?ventvagi?kai vaizduojamas d?l ?yd? ?takos mene.

?alia galerijos buvo ma?as kambar?lis, specialiai skirtas ?yd? menininkams. Gebelsas n? neketino b?ti subtilus. Paveikslai parodoje sukabinti bet kaip, kai kurie visai be r?m?. Iliustracijos, teplion?s ir replikos ant sien? ?aip?si i? k?rini?: „bol?evik? propaganda“, „?yd? ras?s sielos aprai?kos“, „beprotyb? kaip metodas“ ir „gamta nesveiko proto akimis“. Parod? „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ aplank? daug ?moni?, ? Galeriestrasse 4 at?jo ir meno istorikas Paulis Ortvinas Rav?. Jis sak?: „Darbai sukabinti ilgomis eil?mis, vienas ?alia kito. Paroda s?moningai surengta taip, kad sumenkint? k?rini? vert?, ap?vietimas siaubingas. Paveikslai sukabinti bet kaip, tarsi juos b?t? kabin?s vaikas arba idiotas. Sienos nus?tos paveikslais nuo grind? iki pat lub?. Jokio tvarkos poj??io, paveikslai sumesti bet kur, kur tik atsirado vietos: tarp skulpt?r?, pastatyti ant grind? ir pjedestal?. K?riniai komentuojami kand?iomis antra?t?mis, replikomis ir ne?vankiais juokeliais.“

Tre?ioje patalpoje kabojo darbai, kurie nacistams pasirod? ?eminantys vokie?i? moteris, kareivius ir valstie?ius. Tarp j? buvo vokie?i? dadaisto Georgo Groso (George Grosz) paveikslai, juose pavaizduota ir jo patirtis apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, jie atmesti kaip „marksistin? propaganda“. Ekspozicija buvo skirta tiems, ko nacistai nekent? labiausiai: ?ydams, komunistams, anarchistams ir pacifistams.

Ekspozicija skelb?, kad modernusis menas yra s?mokslas, sukurtas ir remiamas ?yd? bol?evik?, siekian?i? palau?ti voki?k? dvasi? ir degeneruoti liaud?. Konspiracijos centre buvo „tai, kas ?ydi?ka“, nors tik 6 i? 112 parodoje dalyvaujan?i? meninink? buvo ?yd? kilm?s. Daugiausia darb? – 27 paveikslus – eksponavo nacistams simpatizuojantis Emilis Nold?. Jo primityvizmas buvo pateiktas kaip labiausiai v?lkisch nacistams kenkiantis dalykas.

Modernusis menas nacistams k?l? ne tik pasibjaur?jim?, bet ir pagr?st? nerim?. ?emindami nacistai steng?si nusl?pti fakt?, kad i? ties? smerkiami yra jie patys. Dauguma i?kabint? k?rini? puol? tai, kas buvo Tre?iojo reicho siela ir ?irdis. Jie apnuogino brutali? tu?tum?, slepiam? u? biurgeri?k? vertybi?, kurias nacistai desperati?kai band? i?saugoti. Modernizmas parblo?k? seniai stagnavus? gro?io ir harmonijos ideal?. ?ia buvo vaizduojamas milijonus gyvybi? apkasuose nusine?usio Pirmojo pasaulinio karo blogis ir beprasmyb?.

?is menas neteik? malonumo. Jis rod? pasaul?, kurio nacistai ir nema?ai vokie?i? liaudies nenor?jo priimti. Pasibjaur?jimas buvo vaizduojamas atvirai ir suprantamas kaip sveika reakcija, o ne draud?iami jausmai, kuriems jis da?nai atstovavo. „Visur aplink matome monstri?kus beprotyb?s, beg?di?kumo, nekompetencijos ir papras?iausio i?sigimimo vaisius. Tai, kas rodoma ?ioje parodoje, visiems mums ?adina pasibjaur?jimo baim?“, – atidarymo dien? kalb?jo „Entartete Kunst“ ekspertas Alfredas Cygleris (Alfred Ziegler).

Gebelsas tiksliai ?inojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 met? cenzas, siekiant „apsaugoti“ jaunim?. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parod? per ma?iau nei tris savaites. „Entartete Kunst“ sulauk? didelio publikos d?mesio. Per 1937 m. ruden? iki lapkri?io, kai paroda buvo u?daryta, j? vien Miunchene aplank? daugiau nei du milijonai ?moni?. Tuo pat metu „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ pavyko pritraukti 400 000 lankytoj?. Gebelsas i? karto i?siunt? i?sigimus? men? ? g?ding? turn? po ?al?, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia s?kminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda „Entartete Musik“ lygiai taip pat puol? d?iaz?.

Prie? „Entartete Kunst“ vyko did?iausios vis? laik? vokie?i? kult?rinio gyvenimo reformos.

1937 m. bir?elio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savait?ms, nacistin?je Vokietijoje buvo nuspr?stas ?iuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu ?vykdyta tai, k? b?t? galima pavadinti kri?toline Vokietijos modernizmo naktimi – degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akcij? i? Vokietjos vie??j? ?staig? „i?valytas“ visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savait? i? Vokietijos muziej? paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prie? ?yd? meninink? darbus, pavyzd?iui, Marko ?agalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistin?s tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokie?i? modernist? darbai. Vienas labiausiai nukent?jusi?j? buvo Emilis Nold?.

1936 m. lapkrit? Jozefas Gebelsas i?tar? „stop“ laisvajai meno kritikai ir nustat?, kas ir kaip gali ra?yti apie men?. Adolfas Hitleris ir kiti nacist? lyderiai buvo ?sitikin?, kad moderniojo meno s?km? u?tikrina laikra??iai. I?kreiptame nacist? pasaulio suvokime egzistavo s?mokslas tarp ?yd? „kontroliuojamos“ ?iniasklaidos ir ?yd? dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo nor?ta parodyti ?yd? pasipelnym?.

?tai kod?l nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrol?. D?l ?ios prie?asties partija 1937 m. ?m? leisti brang? meno ?urnal? „Die Kunst im Dritten Reich“. Pra?matnus ?urnalas tur?jo papuo?ti daugelio nacist? ra?om?j? stal?. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. „Die Kunst im Dritten Reich“ tapo dogmatini? Rozenbergo meno pa?i?r? kalke. Vis d?lto meno ?urnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tik?josi kontroliuoti vis? Tre?iojo reicho kult?ros politik?. Alfredas Rozenbergas laim?jo ideologin? m???, bet pralaim?jo kar? d?l kult?ros politikos valdymo.

* * *

1933 m. ? vald?i? at?jus nacistams Vokietijoje buvo i?laisvinta iki tol u?tvenkta agresijos banga. Laukdami galimyb?s patekti ? vald?i? nacistai per daug nerod? neapykantos Veimaro kult?rai, o dabar tam buvo u?degta ?alia ?viesa. ?al? ap?m? nacistin? revoliucija, prioritet? teikianti Veimaro kult?rini? simboli? puolimui. Revoliucija tur?jo susidoroti su i?sigimusiu Veimaro respublikos kult?riniu gyvenimu.

Vokietijoje buvo u?drausta leisti kairi?j? pa?i?r? spaud?, o intelektualiniai prie?ai, tokie kaip Karlas fon Osietskis (Carl von Ossietzky), buvo sulaikyti ir i?si?sti ? k? tik ?rengtas koncentracijos stovyklas, kurios pirmaisiais nacist? valdymo metais buvo pilnos politini? kalini?. T?kstan?iai nepageidaujam? asmen? atleisti i? ?inyb?, institucij?, organizacij? ir akademij?. Nacistai siek? visi?kos ne tik politin?s vald?ios, bet ir vokie?i? visuomen?s kontrol?s. Tas pat nutiko ir kult?ros srityje, kur nacistams prijau?iantys veik?jai buvo infiltruoti ? pa?ias ?vairiausias organizacijas, pradedant m?g?j? teatro trup?mis ir baigiant kino klubais. Ra?ytojai Heinrichas (Heinrich Mann) ir Tomas Manai (Thomas Mann) bei daugyb? i?kili? kult?ros veik?j? buvo nu?alinti nuo oficiali? pareig?. Naujai ?steigti Vokietijos ra?ytoj? s?jung? pakeit? Valstyb?s literat?ros r?mai band? ?traukti visus ra?ytojus, bibliotekininkus, leid?jus ir vert?jus. Vengiant naryst?s, gr?s? draudimas verstis profesine veikla.

Pravalius nepageidaujam? kult?ros darbuotoj? gretas imtasi pa?ios kult?ros. Sudaryti juodieji nevoki?kos arba kelian?ios re?imui gr?sm? literat?ros ir muzikos s?ra?ai. Tai paveik? ne tik to meto kult?r? – u?draustos net kai kurios Hendelio oratorijos, nes jose buvo nagrin?jama ?yd? tema, pavyzd?iui, „Judas Makab?jus“. Ry?kiausios vadinamojo vokie?i? kult?ros valymo (S?uberung) aprai?kos buvo knyg? deginimas.

1933 m. gegu?? Vokietijos universitetiniuose miestuose surengtos knyg? deginimo akcijos. Jos buvo istori?kai simboli?kos, nes tur?jo priminti pana?i? knyg? deginimo akcij? Vartburgo festivalyje 1817 m., kai ?alis buvo apimta nacionalizmo bangos po Napoleono kar?. Prie Vartburgo pilies, kur XVI a. Liuteris i?vert? Nauj?j? testament?, Martino Liuterio tezi? paskelbimo trij? ?imt? met? jubiliej? ?ven?iantys studentai degino reakcing? ir pranc?zi?k? literat?r? bei ?vairius Pranc?zijos simbolius. Taip studentai i?rei?k? nepasitenkinim?, kad ma?os vokie?i? valstyb?l?s nesugeb?jo susivienyti ? vokie?i? nacij?. Nacistai be galo sumaniai propagandos tikslais ir siekdami istorinio teis?tumo savo politikai pasitelk? tokius nacionaliniais simboliais tapusius ?vykius.

Gegu??s 10 d. 40 000 ?moni? susirinko Berlyne prie Opern aik?t?je (dabar Bebelplatz) sukurto lau?o paklausyti Jozefo Gebelso kalbos. Jis paskelb? Veimaro respublikos ir „ekstremalaus ?ydi?ko intelektualizmo gal?“: „?ia prasmegs intelektualinis lapkri?io respublikos pamatas, bet i? pelen? kaip triumfuojantis feniksas pakils nauja dvasia.“

Liepsnos prarijo ne tik Karlo Markso, Bertoldo Brechto ir Ericho Marijos Remarko, bet ir u?sienio ra?ytoj? Ernesto Hemingv?jaus bei H. D. Velso knygas. Vis d?lto tai nebuvo masinis knyg? deginimas. Gegu??s 10 d. liepsnose pra?uvo tik apie 25 000 knyg?. Renginys buvo pirmiausia simbolinis vaidinimas, turintis parodyti revoliucin? ir valom?j? nacizmo gali?. Knyg? deginimas buvo organizuojamas kaip ?ventiniai vaidinimai, studentams traukiant dainas ir prisiekiant. Valymas ugnimi tapo nacionalinio susitelkimo, vienyb?s ir nacist? pa?ad?to Vokietijos atgimimo simboliu. Pana?iai kaip v?liau vykusiai kin? kult?rinei revoliucijai, taip ir naci? revoliucijai tur?jo vadovauti jaunimas. Tik jaunimas buvo nesuter?tas purvinos Veimaro respublikos kult?ros, tod?l jis ir gal?jo visi?kai atsiriboti nuo praeities.

Nacistin? revoliucija ir neseniai i?kovota vald?ia suteik? erdv?s vidin?ms nacionalsocialistinio jud?jimo kovoms asmeniniu ir ideologiniu lygiais. Kult?ros srityje ?i kova vyko tarp Alfredo Rozenbergo ir Jozefo Gebelso. B?damas vienas Kovos u? vokie?i? kult?r? s?jungos ?k?r?j? ir svarbiausio nacistin?s Vokietijos ?urnalo vyriausiasis redaktorius Rozenbergas tur?jo visas s?lygas perimti kult?rinio gyvenimo kontrol?. Galiausiai j? i?tikusi? nes?km? galima paai?kinti negeb?jimu visi?kai atsiduoti vienam tikslui. Jis vis pasinerdavo ? naujus projektus. Tai atsiliep? ir jo s?jungai – jis sugeb?jo suvienyti v?lkisch jud?jim?, bet nepaj?g? paversti jo politine j?ga savo tikslams remti. Rozenbergas tur?jo ambicij? kontroliuoti ne tik kult?ros, bet ir u?sienio politik?, mat laik? save jos ekspertu. Tod?l Hitleris paskyr? Rozenberg? partijos u?sienio politikos skyriaus vadovu. 1933 m. pavasar? Hitleris i?siunt? Rozenberg? ? London? pagerinti vokie?i? ir brit? santyki?. ?i kelion? tur?jo rimt? padarini? Rozenbergo karjerai. Vald?i? per?m?s Hitleris nor?jo u?tikrinti naujam re?imui tarptautin? teis?tum? ir drauge ?tikinti pasaul? taikiais Vokietijos ketinimais. Rozenbergas visi?kai susimov? abiem klausimais, kai Vestminsterio abatijoje pad?jo ant ne?inomo kareivio kapo svastika puo?t? vainik? ir prie paminklo parod? Hitlerio pasveikinimo gest?. Tai u?gavo britus. Karo veteranas D?eimsas Sirsas taip pasipiktino, kad pagrieb?s vainik? ?met? j? ? Temz?. Kit? dien? protestuotojai Madam Tiuso (Madame Tussaud) muziejuje apipyl? k? tik pagamint? va?kin? Hitlerio fig?r? raudonais da?ais, o ant kaklo pakabino lentel? su u?ra?u: „Hitleris, masinis ?udikas“ (Hitler, the Mass Murderer). Pasipiktin? protestuotojai pasitiko Rozenberg? ??kiais: „?alin Hitler?, ?alin fa?izm?“ (Down with Hitler, down with fascism!). Hitleris nor?jo ne tokio sutikimo.

Niekada nepraleisdav?s progos ?gelti oponentui, Jozefas Gebelsas pavadino ideolog? „beveik Rozenbergu“. ?ia pravarde siekta pa?iepti tai, kad Rozenbergas neranda vietos ir nori pasirodyti ?vairi? sri?i? ekspertu. Gebelsas smaginosi vadindamas j? „beveik ?urnalistu“, „beveik akademiku“, „beveik politiku“, kuo jis niekada nebuvo. Jozefas Gebelsas stiprino savo pozicijas vald?ioje. Did?iausias konkurencinis jo privalumas buvo tai, kad jo ?od?ius Hitleris i?girsdavo daug da?niau. Albertas ?p?ras liudijo, kad Gebelsas manipuliavo humoru. Kruop??iai paruo?tais pok?tais ir juokais jam pavykdavo pralinksminti Hitler? ir sumenkinti prie?ininkus. ?iuo tikslu labiausiai m?gdav?s kalb?ti apie Alfred? Rozenberg?. J? min?dav?s taip da?nai, kad „jo pasakojimai pan???davo ? gerai sure?isuot? teatro vaidinim?, kur aktoriai laukia savo pasirodymo. Buvo galima beveik neabejoti, kad galiausiai Hitleris ?terps: „V?lkischer Beobachter“ toks pats nuobodus kaip ir jo leid?jas Rozenbergas.“

Asmenine Alberto ?p?ro nuomone, galiausiai buvo apgautas pats Hitleris: „Intrigantas Gebelsas j? apmulkino.“

1933 m. kov? Gebelsui buvo patik?ta visa liaudies ?vietimo ir propagandos ministerija. Netrukus ji per?r? vis? kult?ros politikos kontrol?. Skirtingai nei Rozenbergas, Gebelsas buvo tipi?kas pragmatikas, jis tur?jo lanks?i? pozicij? nacionalsocialistini? dogm? klausimais, o to kaip tik reik?jo. Pasak tyrin?tojo D?onatano Petropouloso (Jonathan Petropoulos), b?t? klaidinga vaizduoti Gebels? kaip kult?ra visai nesidomint? cinik?. Prie?ingai, daug kas rodo, kad jis tikrai ?av?josi ekspresionizmu. Albertas ?p?ras pats liudijo, kad ?rengdamas Gebelso b?st? pakabino jame por? Emilio Nold?s paveiksl?, o tuo propagandos ministras liko labai patenkintas. Kiti nacistai sak?, kad jis turi Ket?s Kolvic (K?the Kollwitz) ir Ernsto Barlacho (Ernst Barlach), v?liau i?sigimusiais ap?aukt? meninink?, k?rini?. 1935 m. net u?sak?s impresionist? Leo fon Kenig? (Leo von K?nig) nutapyti jo portret?, kur? v?liau, kai modernusis menas buvo visi?kai u?draustas, sl?p? savo namuose ?vanenverderio saloje prie Berlyno.

1933 m. pabaigoje vokie?i? kult?rinis gyvenimas buvo centralizuotas ?steigiant Valstyb?s kult?ros r?mus. Septyni j? skyriai (meno, teatro, literat?ros, spaudos, radijo, kino ir muzikos) tapo siauru koridoriumi, kuriuo tur?jo pereiti visa vokie?i? kult?ra. Gebelso ministerijai pavald?s Valstyb?s kult?ros r?mai tikrino visus kult?ros darbuotojus ir j? k?rinius. ?ie r?mai pavert? Gebels? Tre?iojo reicho kult?ros reikal? dirigentu. Netrukus propagandos ministras i?platino ?ini?, kad Valstyb?s kult?ros r?mai yra kult?rinio atgimimo prad?ia. Vis d?lto Rozenbergas ilgai nelauk?s ?m? kritikuoti Gebelso kult?ros politik? ideologiniais pagrindais. Jo kritikoje b?ta ir tiesos krislo. Gebelsas daug labiau nei Rozenbergas r?pinosi tarptautiniu Vokietijos ?vaizd?iu. Jam atrod? tiesiog negra?u suki?ti geriausius menininkus ? koncentracijos stovyklas ar i?guiti i? ?alies, jei tik ?ie n?ra ?ydai ir komunistai arba paskelbti re?imo prie?ais.

Jis taip pat netiesiogiai r?m? (niekada apie tai nekalb?jo) t? nacist? jud?jimo flang?, kuris XX a. ketvirtame de?imtmetyje prie?inosi stipriai v?lkisch jud?jimo ?takai kult?ros srityje ir laik? j? reakcingos, biurgeri?kos kult?ros i?rai?ka. Pirmiausia i? nacistin?s Berlyno student? s?jungos kil?s pasiprie?inimas teig?, kad ekspresionizmas buvo tikro voki?ko meno aprai?ka. Atsigr??ta ? vaizduojam?j? XIX a. tapyb?, ?lovinant tokius menininkus kaip Emilis Nold? ir Ernstas Liudvikas Kirchneris. Berlyno opozicija teig?, kad ekspresionizmas yra antiliberali, germani?ka i?rai?ka, kilusi i? tos pa?ios j?gos kaip ir pats nacionalsocializmas. Su jud?jimu buvo itin glaud?iai susij?s partijos nariu tap?s Emilis Nold?. Berlyno studentus ?m? remti ir kit? Vokietijos miest? nacistin?s student? s?jungos. Pavyzd?iu gyn?jai rod? fa?istin? Benito Musolinio Italij?, kurioje pavyko suvienyti nacionalsocializm? ir modernizm?. Gebelsas buvo per daug gudrus politikas, kad aktyviai remt? studentus, bet mielai kritikavo estetin? Rozenbergo krypt?, kuri, jo manymu, ved? ? politin? ki??, neturint? tikros menin?s vert?s. Jis r?m? tokias nacionalsocialistines „liberalias“ j?gas kaip laikra?tis apie men? „Konst der Nation“ ir auk?tino kompozitori? Richard? ?traus? bei re?isieri? Fric? Lang? (Fritz Lang).

Partijos ?iniasklaidoje vyko steb?tinai atviros ?i? stovykl? diskusijos. Vis d?lto nesantaika erzino Adolf? Hitler?, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacij?, galiausiai pad?jo ta?k?. 1934 m. Hitleris pa?abojo nacistin? revoliucij?, kuri? prad?jo at?j?s ? vald?i?. Tai pasirei?k?, pavyzd?iui, bir?elio 30 d. vykusia „Ilg?j? peili? naktimi“, kai buvo neoficialiai i?formuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas R?mas nu?udytas. Gaus? Pirmojo pasaulinio karo veteran? b?r? priglaudusi SA nor?jo pl?toti revoliucij? ir teig?, kad daug nacist? vadov? ?m? nusigr??ti nuo nacist? ideal?. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrol?s ir nacionalizuoti did?i?sias ?mones. ?ie reikalavimai k?l? tiesiogin? gr?sm? galingiausioms Vokietijos visuomen?s grup?ms, o drauge ir Hitlerio vald?ios pozicijoms. Nor?damas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karin? gali?, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo did?i?j? pramoninink? ir kari?ki? nei nuo savo gatv?s smogik?. SA pakeit? kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.

Kult?rin? revoliucija baig?si Adolfo Hitlerio kalba partijos suva?iavime Niurnberge 1934 m. ?is kongresas buvo ?am?intas Leni Ryfen?tal (Leni Riefenstahl) filme „Valios triumfas“. Kalb?damas Hitleris u?sipuol? abi konflikto puses. Ekspresionizm? pavadino ne voki?ku, tuo pat metu tur?damas omenyje, kad v?lkisch jud?jime dalyvavo konservatyv?s romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas – abiej? stovykl? valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o did?iausi radikal?s konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis ?ulc?-Naumburgas taip pat atsid?r? u?ribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anks?iau tais metais Hitleris paskyr? Rozenberg? partijos ideologiniu sargu ir paved? jam vadovauti naci? partijos viduje veikian?iai organizacijai „Amt Rosenberg“. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos – jis tur?jo puosel?ti ir steb?ti partijos ideologin? raid?. Pirmoji jo u?duotis buvo reguliuoti ?imtat?kstantinius nauj? partijos nari?, kuri? pli?ptel?jo per?mus vald?i?, srautus. ?is vaidmuo suteik? Rozenbergui galimyb? ki?tis ? valstyb?s aparat? mokykl?, religijos ir kult?ros klausimais, o tai labai tiko nerimstan?iam ideologui. Kult?ros srityje jis ?m? tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresni?ja ?alimi. Tai buvo s?moningas vald?ios ?aidim? specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso ?tak? kult?riniam gyvenimui, drauge neleid?iant ?sib?g?ti dar liberalesn?ms jo id?joms. Hitleris da?nai sukurdavo vidin? konkurencij?, kad abi pus?s tapt? priklausomos nuo jo. ? „Amt Rosenberg“ laikui b?gant ?stojo ?imtai darbuotoj?, tarnyba atliko svarb? vaidmen? nacistams vagiant meno k?rinius.

Vis d?lto Adolfo Hitlerio ki?imasis ? debatus d?l kult?ros politikos krypties paliko ir klaustuk?. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar por? met?, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto R?mo nu?udymas buvo ?sp?jimas visiems tiems, kas per daug i?si?oka.

Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui v?liau gali kelti gr?sm? jo vald?ios pozicijoms, ypa? kai sarginis ?uo Rozenbergas stebi kiekvien? ideologin? propagandos ministro kryptel?jim?. 1935-ieji laikomi l??io metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistin? kult?ros politik?.

Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanati?ku modernistini? kryp?i? prie?ininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retorik? ir metodus. „Entartete Kunst“ id?ja buvo ne Gebelso, o paremta v?lkisch jud?jimo rengt? pana?i? parod? tradicija. Jos buvo vadinamos g?dos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprend? d?l modernizmo. Jis baiminosi, kad i?puoliai prie? men? dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiam? atgarsi? tarptautiniu mastu.

Spal? Gebelsas u?dar? modernistinio meno skyri? Berlyno Kronprinzen r?muose. Lapkrit? pasirod? li?dnai pagars?j?s meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstyb?s kult?ros r?muose dirban?ius liberalesni? pa?i?r? ?mones. Gruod? nauju r?m? tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas ai?kiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji v?jai. Cygleris tarp nacist? i?gars?jo idealizuotais aktais, ta?iau modernistai i? jo ?aip?si ir vadino „vokie?i? gaktaplauki? meistru“. Adolfas Cygleris gavo prog? atker?yti, kai Gebelsas jam paved? atlikti Vokietijos meno muziej? valym?. Triuk?minga ir radikali? pa?i?r? v?lkisch jud?jimo atstov? Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti i?sigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bol?evikinio“, valym?.

Vasar? prad?tas valstyb?s mastu vykdytas voki?k? kolekcij? pl??imas neapsi?jo be protest?. Nacionalin?s galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanf?taenglas (Eberhard Hanfstaengl) prie?inosi, tod?l Gebelsas atleido j? i? darbo. Tik kai kuriems k?riniams pavyko i?vengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo bir?el? ir liep? grobis sudar? parodos „Entartete Kunst“ pagrind?.

1937 m. ruden? Gebelsas ?m?si antros vokie?i? meno kolekcij? atakos. Buvo paimta dar 11 500 k?rini? i? 101 muziejaus. Pa?alinti 1 052 Emilio Nold?s darbai. I? viso Cyglerio grup? i? vokie?i? meno kolekcij? pagrob? 17 000 k?rini?. 1938 m. kov? propagandos ministras prane??, kad Vokietijos muziejai „i?valyti“.

Kampanija buvo didel? Gebelso s?km?, jis dabar i? peties ?m?si antimodernistin?s kovos. Sav? ekspozicij? pl??imas prana?avo blog? ateit?.

Vis d?lto kai kas liko nei?spr?sta: k? daryti su konfiskuotais meno k?riniais? Laukiant sprendimo k?riniai buvo sand?liuojami viename Koperniko gatv?s name Berlyne. Sand?lis niekam nekrito ? akis. Hermanas Geringas, kurio asmenin? kolekcija Karinhal?s dvare spar?iai did?jo, pasiunt? ? Koperniko gatv? savo agent? Zep? Angerer? (Sepp Angerer) apsaugoti verting? Munko, van Gogo ir Sezano darb?. V?liau kai kuriuos j? slapta pardav? oland? bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).

Nor?damas nuspr?sti meno kolekcijos likim?, 1938 m. sand?l? aplank? Adolfas Hitleris. Jis nutar?, kad vyriausyb? niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienora?tyje ?ra?? tur?s vil?i? „?iek tiek u?dirbti i? to ?lam?to“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklaus? Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haber?tokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindin? vaidmen? v?lesniuose ?vykiuose. Nyder?ionhauzeno r?muose u? Berlyno buvo ?kurta „galerija“, kurioje k?riniai u? vyriausybei reikaling? u?sienio valiut? buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. ?veicarijos mieste Liucernoje vie?butyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistr? darbai. Tarp j? ?ymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento g?rikas“ ir Anri Matiso „Mauduol?s su v??liu“. Nors ir prad?ta pardavin?ti, Koperniko gatv?je ir toliau liko t?kstan?iai k?rini?. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulpt?ros bei 3 825 akvarel?s darbai buvo nugabenti ? netoli nuo sand?lio esan?i? Berlyno gaisrin?. Vidiniame jos kieme k?riniai buvo sudeginti per gaisrinink? pratybas.