2 SKYRIUS Tragedijos gimimas

„VOKIE?I? TAUTOS ATGIMIMAS ne?sivaizduojamas be vokie?i? kult?ros ir pirmiausia vokie?i? meno atgimimo.“

Naujojo Vokietijos reichskanclerio ?od?iai buvo pasakyti jam b?dingu prana?i?ku tonu. Adolfo Hitlerio retoriniai geb?jimai suteikdavo klausytojams vienyb?s ir dalyvavimo istoriniuose procesuose poj?t?. 1933 m. spalio 15 d. Miunchene buvo kaip tik toks momentas.

Adolfas Hitleris nulipo nuo podiumo ir atsistojo pa?iame viduryje prie masyvios uolos. Tai buvo nacionalsocialistams tinkantis prie Dunojaus atskeltas klinties gabalas.

?i scena kaip ir daugelis nacist? rengini? buvo kruop??iai sure?isuota. Nacist? spektakliams b?dinga grie?ta strukt?ra, ideali tvarka ir didinga puo?yba sustiprino veiksmo perteikiam? ?ini?. „Estetizuota politika“ – taip po keleri? met? pasakys to laiko vokie?i? filosofas Valteris Benjaminas (Walter Benjamin). Pa?adas ekonomin?s ir socialin?s kriz?s kre?iamai Vokietijai sukurti tvark?, stabilum? ir didyb?.

Scen? supo devyniolika de?imties metr? auk??io kraujo raudonumo v?liav?, o simetrij? k?r? dvi ilgos rudmar?kini? smogik? i? SA paj?g? kolonos, kiekviena devyni? ?moni? plo?io. U? j? visose pus?je kilo ?i?rov? sausakim?os trib?nos. I? karto u? Hitlerio stov?jo ? Triumfo ark? pana?i konstrukcija su dviem liepsnojan?iais indais. Trys Bavarijos sidabrakaliai su apvaliomis juodomis kepur?mis ir trumpomis keln?mis atvo?? d??? ir i?ties? fiureriui sidabrin? k?j? tvirta medine rankena, kuris labai pan???jo ? as? dievo Toro k?j? Mjolnir?. K?jo form? suk?r? mylimas Hitlerio architektas Paulis Liudvikas Trostas (Paul Ludwig Troost).

Hitleris pasir?pino, kad prie?ais stovintis akmens luitas b?t? voki?kos kilm?s. Voki?kas akmuo voki?kai „?ventovei“. Nat?rali uola simbolizavo Hitler? ap?mus? istorin? tvarum?. Jis buvo griuv?sius dievinantis romantikas, planav?s, kaip naci? Vokietijos monumentas atrodys po t?kstan?io met?. Tre?iasis reichas tur?jo palikti istorijoje tok? pat? p?dsak? kaip kadaise Romos imperija.

Prie? dvejus metus sudeg? senoji Miuncheno parod? sal? „Der Glaspalast“. Kartu pra?uvo ?imtai XIX a. vokie?i? meninink? darb?, taip pat ir Hitlerio m?gstamo romantiko Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich).

Paskelbt? konkurs? naujai parod? salei statyti tais pa?iais metais laim?jo pripa?intas architektas Adolfas Abelis (Adolf Abel). Vis d?lto prie? pat pradedant statyti 1933 m. naujasis reichskancleris sustabd? darbus ir u?duot? sukurti „monumental? meno muziej?“, voki?kai „Haus der Deutschen Kunst“, patik?jo palyginti ma?ai ?inomam Pauliui Liudvikui Trostui. V?liau m?gstamiausio status? peln?s architektas Albertas ?p?ras ra??, kad Hitleris ?velg? ? Trost? kaip meistru besi?avintis mokinys. Trostas nebuvo gerai ?inomas pastat? architektas – anks?iau jis daugiausia k?r? pra?matni? laiv? interjerus. Vis d?lto Hitleris visa ?irdimi ?av?josi Trosto neoklasicizmu, kuris tur?jo tapti Tre?iojo reicho architekt?ros mokyklos pagrindu.

S?km?s apakintai nacist? partijai „Haus der Deutschen Kunst“ buvo nepaprastai svarbus dalykas. Tai buvo ne tik pirmasis didelis naujos vyriausyb?s globojamas statyb? projektas, bet ir propagandinis gestas, rodantis auk?tesn? nacionalsocialist? partijos tiksl?, kuriuo buvo Vokietijos kult?ra. At?jusi ? vald?i?, partija siek? susikurti gra?esn? ?vaizd?, kai k? daugiau u? vulgari? antisemitin? retorik? ir gatvi? mu?eikas i? SA.

„?i ?ventov? taps naujojo Vokietijos meno namais“, – pa?ad?jo Hitleris. Rengin? stebintys „New York Times“ reporteriai ra??, kad nacistai „nor?j? ai?kiai parodyti visoms nacijoms neturintys agresyvi? karini? ambicij?, tik siekiantys paker?ti pasaul? savo meno ir kult?ros laim?jimais“.

Vis d?lto ?iuo renginiu nacistai nor?jo pademonstruoti politin? stabilum?. Buvo pra?j?s vos pusmetis po Parlamento r?m? gaisro Berlyne, kai po greitai suorganizuot? nauj? rinkim? Hitleris u?sitikrino vald?i?. 1933 m. bir?el? u?drausta socialdemokrat? partija, o kitos paskatintos i?irti pa?ios. 1933 m. dar toli gra?u nebuvo ai?ku, kad nacist? partij? ir toliau lyd?s s?km?. Partijos viduje vir? kovos d?l vald?ios, galingos SA grupuot?s ir j? vadas Ernstas R?mas (Ernst R?hm) tur?jo ketinim? susilpninti Adolfo Hitlerio pozicijas.

„Haus der Deutschen Kunst“ ne tik buvo propagandos objektas, jis tur?jo pabr??ti unikalias nacizmo s?sajas su menu. Adolfui Hitleriui vokie?i? tautos ir kult?ros atgimimas buvo nei?vengiamai susij? dalykai. Hitlerio pasaul??i?roje egzistavo nepaneigiamas ras?s ir kult?ros ry?ys. Vokietijos prana?umas tur?jo pasireik?ti ne tik kariniu, bet ir kult?riniu po?i?riu. Menas prival?jo ?lovinti re?im? ir pateisinti pasaulines Vokietijos pretenzijas. „Kadangi vokie?iai buvo vieninteliai tikri kult?ros k?r?jai ir universal?s kult?ros prasme, jie man? turintys moralin? teis? b?ti universal?s ir teritorine prasme. Kitaip tariant, turintys teis? tapti pasaulio valdovais“, – ra?o istorikas Normanas Ri?as (Norman Rich).

Taip nacistai siek? pateisinti ir did?iausi? pasaulio istorijoje meno vagyst?. J? k?slai r?m?si vokie?i? kult?ra, o kit? taut? kult?ra ir eksperimentin?s meno kryptys ?k?nijo tai, ko nacistai nekent?: kitas rases, dekadans? ir marksizm?. Adolfas Hitleris bjaur?josi „moderniuoju“ menu, kur? prilygino psichikos ligai.

Tre?iajame reiche menas tapo svarbiu ideologiniu ir rasiniu barometru. Kas kabojo ant sien? ?moni? namuose, visada buvo reik?mingas klausimas.

Nacist? kult?ros politika buvo ambicinga, ji atsid?r? politin?s veiklos centre, o tai XX a. politiniame jud?jime yra unikalus rei?kinys.

Iki pat karo pabaigos buvo skiriami dideli i?tekliai menui pl??ti, naikinti ir auk?tinti. Meno politikai buvo b?dingas tas pats neracionalus karo i?tekli? paskirstymas kaip ir holokaustui. Viena vertus, tod?l, kad pl??imas buvo to paties mechanizmo sraigtelis. ?yd? nuosavyb?s grobimas ir tro?kimas sunaikinti ?yd? ?takos vokie?i? kult?rai p?dsakus buvo ideologinis sumanymas, kuris v?liau tapo pirmuoju ?ingsniu ? daugiau nei ?e?i? milijon? ?moni? ?udynes.

Adolfas Hitleris ne vienintelis laik? save pirmuoju Tre?iojo reicho architektu ir meno glob?ju, tapsian?iu varom?ja kult?ros politikos j?ga. Nacist? elito gretose buvo daug toki?, kurie jaut? tikr?, nors ir siauru supratimu grind?iam? susidom?jim? menu. Ir toki?, kurie po 1933 m. pirmiausia ?ia ??velg? galimybi? padaryti karjer?, patekti ? vald?i?, ?gyti status? ir praturt?ti. Menas daugumai smulki? nacist? veik?j? tapo „tramplinu“ ? fiurerio aplink?. Parod?s susidom?jim? kult?ra arba padovanoj?s Hitleriui gerai parinkt? meno k?rin?, gal?jai pasidaryti ?takingas.

Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Albertas ?p?ras, Martinas Bormanas ir Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg) – tai tik keli nacist? vadai, kurie aktyviai dalyvavo kult?ros politikos klausimuose.

Menas persmelk? nacist? politik? ir tapo jos ?rankiu, retorika ir forma. Tiesioginiai politikos ir meno palyginimai buvo ?prastas dalykas. 1933 m. Jozefas Gebelsas sak?, kad „politika yra auk??iausias ir daugiausia apr?piantis menas i? vis?, tod?l mes, ?iuolaikin?s vokie?i? politikos k?r?jai, jau?iam?s kaip menininkai. Meno ir menininko u?duotis yra formuoti, sukurti i?rai?k?, pa?alinti netikrus dalykus ir atverti keli? tikriems“.

Nacist? po?i?ris ? men? r?m?si ?mogaus, ras?s ir k?no tobulumu. Pirmiausia absoliutaus gro?io siekiu. „Avangardinis menas, i?siskiriantis nuolat kintan?ia perspektyva ir s?moningu estetini? tabu nepaisymu, k?l? gr?sm? svarbiausiai nacizmo ideologijos kolonai ir atstovavo bjaurumui“, – argumentavo Arn? Rut (Arne Ruth) ir Ingemaras Karlsonas (Ingemar Karlsson) knygoje „Visuomen? kaip teatras“ (Samh?llet som teater). Estetinis ir biologinis meno ir ?mogaus bjaurumas buvo susij?s. Tai neatskiriami dalykai.

Glaudus nacionalsocializmo ry?ys su menu neatsirado i? niekur, nacist? kult?ros politikos pagrindu buvusios id?jos apie ras? ir kult?r? tur?jo gilias ?aknis. Jos i?sakytos diskutuojant apie Europ?, tik joks kitas politinis jud?jimas neband? j? realizuoti taip sistemingai ir su tokiomis daug k? apr?pian?iomis pasekm?mis.

* * *

1889 m. spal? vidurio Vokietijoje esan?io Jenos miesto universitetin?je nerv? lig? klinikoje apsilank? vyras su tankia barzda ir ilgais tiesiais plaukais. Tai buvo Julius Langbenas (Julius Langbehn), jis atvyko ? Jen? savo iniciatyva. Vyri?kis ketino i?gelb?ti did?iausi? XIX a. m?stytoj?. T? pa?i? met? saus? filosof? Frydrich? Ny?? Turine i?tiko psichikos priepuolis. Niekas tiksliai ne?inojo, kas ?vyko, ta?iau buvo kalbama, kad vaik??iodamas po miest? Ny?? pamat? Karlo Alberto aik?t?je plakam? arkl?. Filosofas neva met?si arkliui ant kaklo, prapliupo verkti ir tada susmuko.

Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis ?mogus, turintis auk?t?j? i?silavinim?. Jis studijavo meno istorij? ir archeologij?, ta?iau, nors ir kaip steng?si, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, d?l labai sunkaus charakterio ir atsainaus po?i?rio ? akademin? veikl?.

Su?inoj?s apie priepuol?, i?tikimas Ny??s gerb?jas Langbenas ?sikal? ? galv? atrad?s nauj? gyvenimo prasm?.

Langbenas ?tikino Ny??s motin? Francisk?, kad pokalbiais ir pasivaik??iojimais jam pavyks i?gydyti filosof?. Langbenas praleido klinikose daug savai?i? ir ilgai kalb?josi su Ny?e. Net ir ?iandien nesutariama, kas i? ties? kamavo Ny??. Sp?liojama, kad tai gal?jo b?ti demencija ar ?izofrenija.

Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Ny?e, tuo keis?iau elg?si pats. Langbenas vadino filosof? karali?kuoju vaiku: „Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karali?kuoju vaiku, tuo jis ir yra. ?tai kur tinkamas b?das.“ Pats Ny?? po priepuolio ?m? save laikyti reinkarnavusiu J?zumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas prad?jo atakuoti klinikos vyr. gydytoj?, tuo metu gars? ?veicar? neurolog? ir psicholog? Ot? Binsvanger? (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino ?ydi?k? ?akn? turint? Binsvanger? ir teig?, kad kaip tik jis yra kaltas d?l Ny??s negalavim?. Ie?kodamas paramos jis para?? lai?k? filosofo seseriai Elizabetei. ?i tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino ?kurti arij? kolonij? „Nueva Germania“.

Vis d?lto Langbeno „gydymas“ vien? dien? staiga baig?si, kai ?nir?io apimtas Ny?? apvert? stal? ir ?aukdamas i??jo i? kambario. Langbenas buvo priverstas palikti klinik?, bet prie? tai dar paskutin? kart? m?gino gauti Ny??s ir jo turto glob?. Bandym? i?tiko nes?km?, kai ?eim? pasiek? ?inia, kad Langbenas buvo nema?iau ligotas nei didysis filosofas.

Vis d?lto Julius Langbenas neliko nieko nepe??s. Tuo metu jis jau buvo ?m?sis naujo, pasaul? sukr?sian?io sumanymo. 1890 m. Vokietijos knygynus u?kariavo anonimo ra?ytojo knyga „Rembrantas kaip aukl?tojas“. K?rinys i? karto sulauk? pasisekimo tarp Vokietijos intelektual? ir meninink?. Knyga, kurios pavadinim? inspiravo Ny??s darbas „?openhaueris kaip aukl?tojas“, per artimiausius dvejus metus buvo perleista 39 kartus. V?liau ?is k?rinys buvo labai reik?mingas nacistams. Knygos autorius Julius Langbenas tapo s?km?s lydimu ra?ytoju. K?rinyje „Rembrantas kaip aukl?tojas“ jis pl?toja ankstesnes savo dievai?io Ny??s id?jas apie men?. Ny?? ?nirtingai gyn? vokie?i? romantizmo idealus, ?lovinusius subjektyvius ir jausminius i?gyvenimus bei teikusius jiems pirmenyb? prie? moksl?, prot? ir pa?ang?. Knygoje „Tragedijos gimimas“ Ny?? argumentavo, kad menas kuriamas ne remiantis moral?s ar racionaliais principais, o ateina i? liaudies dvasios gelmi?. Jis vadovavosi graik? tragedijomis ir teig?, kad tragedijos gal?jo b?ti sukurtos tik d?l graik? mitologijos. ?iuolaikiniame pramoniniame pasaulyje ?ie mitai pasiklydo, mes j? nebesuprantame, o drauge pama?u mir? ir kult?ra, j? pakeit? materialin? ir bejausm? pasaul??i?ra. Mokslas gal?jo paai?kinti tik m?s? egzistencijos „skelet?“, o ne vidin? branduol?. J? galime pasiekti tik per men?. Tuo metu Ny?? laik? Richardo Vagnerio muzik? heroji?ku vokie?i? tautos mit? ir sielos atgimimu. Vokie?i? menininko sieloje Ny?? reg?jo galim? Europos kult?ros gelb?toj?.

Knygoje „Rembrantas kaip aukl?tojas“ Langbenas r?m? Ny??s ?iuolaikinio pasaulio kritik? ir pabr??? unikal? vokie?i? kult?ros vaidmen?, tik Vagner? jis pakeit? Rembrantu. Pagrindinis skirtumas tai, kad Langbenas kult?ros k?rimui suteik? ir rasin? dimensij?. Pasak jo, Rembrantas buvo kil?s i? rasiniu po?i?riu grynos piet? vokie?i? tautos, jos nebuvo sutep?s rasi? mai?ymasis. Tai, kad Rembrantas buvo olandas, Langbenas laik? veikiau ?emi?ka problema, o siela jis priklaus?s Vokietijai.

Langbeno manymu, Rembrantas reg?jo pasaul? kaip tikras menininkas – jis mat? mitus. ?tai kaip Langbenas apib?dino savo tiksl?: „Transformuoti vokie?ius ? menininkus.“

Ne profesine prasme, o kalbant apie menininko po?i?r? ? pasaul?. ?is „po?i?ris“ buvo ?iuolaikinio „ma?in? ?mogaus“ – skurd?ios dvasios, netikro individo – prie?ingyb?. Langbenas suprie?ino „instinkt? kult?r?“ su „supratimo kult?ra“ ir pirmenyb? teik? germani?kam instinktui.

Knygoje Langbenas taip pat kuria romanti?k? mit? apie unikalias vokie?i? liaudies s?sajas su ?eme: „?em?s lopin?l? turintis ?kininkas jau?ia tiesiogin? ry?? su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.“

Jis tai vadina „?em?s dvasia“, tur?damas omenyje, kad stipriausia ?i esanti tarp Reino ir Elb?s.

Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokie?i? liaudies „transformacijai“. Ta?iau kurti Vokietij? i?gelb?siant? men? gali tik tie menininkai, „kurie liko i?tikimi juos suk?rusiai ?emei“. ?ydams tenka kalt? u?, Langbeno manymu, Vokietij? i?tikus? ?lugim?.

Langbeno teorijos buvo i?kreipta rasistin? Ny??s id?j? forma, nuo kurios pats filosofas, tik?tina, b?t? atsiriboj?s. Ny??s santykis su ras?mis ir ?ydais yra gerokai sud?tingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietij? gali i?gelb?ti tik rasi? mai?ymasis ir naujas „slavi?kas kraujas“. Kituose veikaluose sako, kad rasi? mai?ymasis veda ? i?sigimim? ir socialin? nuopuol?. Toks pat dvilypumas b?dingas ir jo po?i?riui ? Europos ?ydus. B?damas Vagnerio aplinkoje, jis i?sako antisemitines pa?i?ras. V?liau, nutrauk?s draugyst? su kompozitoriumi, argumentuoja, kad ?ydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. D?l savo dvilypumo Ny?? nelabai tiko nacistams, nors kai kurie j? ideologai ir band? pritaikyti jo id?jas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. „Ny?? buvo socializmo, nacionalizmo ir m?stymo, ?velgiant rasin?s perspektyvos ?vilgsniu, prie?ininkas. Atmetus ?iuos tris dalykus jis galb?t gal?t? b?ti puikus nacistas“, – ra?o nacist? ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).

Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui b?gant jis sulauk? didesnio pasisekimo nei Ny?? – ?is, b?damas gyvas, pardav? vos kelis savo knyg? leidimus. Langbeno veikal? ?lovino ne tik konservatyviai m?stantys, bet ir i?kiliausios to laikotarpio kult?ros pasaulio asmenyb?s, pavyzd?iui, meno ?inovas Vilhelmas fon Bod? (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), v?liau tap?s vienu svarbiausi? avangardinio meno jud?jimo mecenat?. Knyg? vertino intelektualai ir u? Vokietijos rib?, pavyzd?iui, ?ved? ra?ytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir ?la Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis v?liau j? pavadino „pangermanizmo giesme“.

K?rinys ypa? i?populiar?jo tarp vidurin?s klas?s atstov?. V?liau nacist? i?pl?tot? Langbeno id?j? s?km? galima paai?kinti Vokietijos „ypatinguoju keliu“ XIX a. arba „istoriniu i?skirtinumu“, kaip ra?o Rut ir Karlsonas.

Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Pranc?zijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri gal?jo pakeisti sen? feodalin? visuomen?s santvark? ir atverti visuomen? ?iuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaim?jo ir ?alis dar kelis de?imtme?ius gyveno tam tikra prasme viduram?i? pasaulyje. Kra?tas ir toliau liko susiskald?s ? ma?as valstyb?les. Feodalin?s teis?s ?ia egzistavo ilgiau nei kitose Vakar? Europos ?alyse, industrializacija v?lavo. Drauge strigo politin? ir demokratin? pa?anga. Toliau klest?jo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyr?si po?i?ris ? darb?. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas „garbinga pareiga nacijai“. Did?iausiu feodalini? prievoli?, tro?kimo aukotis ir voki?kos darbo moral?s garantu buvo karin? vadovyb?. Karin? disciplina tapo pavyzd?iu visam visuomen?s gyvenimui. Kitose ?alyse buvo da?nai pa?iepiama pr?s? disciplina. U?sienio ?iniasklaidoje i?plito istorija apie Frederik? Vilhelm? Foigt?. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikalt?liui 1906 m. pavyko apgauti vis? vokie?i? kareivi? kuop? ir ?tikinti, kad pad?t? jam apipl??ti Kiopeniko rotu?? (dabar tai vienas Berlyno rajon?). Pla?iai nuskamb?jusi istorija pranc?z? ir brit? spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas b?na svarbiau u? sveik? prot?. Vis d?lto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberal? sluoksniuose, kritikuojant karin? visuomen?s elit?.

Kaip tik demokratin?s ir liberalios id?jos vokie?i? vidurin?s klas?s da?nai laikytos u?sienieti?komis, svetimomis ir tiesiog nevoki?komis. Tai, kad XIX a. Vokietija pasirinko Sonderweg, ypating? keli?, kuris v?liau paklojo nacizmo pamatus, pirmasis ?m? teigti vokie?i? istorikas Hansas Ulrichas Veleris (Hans-Ulrich Wehler).

Vis d?lto nacionalistai t? „atsilikim?“ traktavo kaip privalum?, unikali? voki?k? savyb?. Julius Langbenas pranc?z? revoliucijos id?jas apie laisv?, lygyb? ir brolyb? laik? ?ydi?komis ir i? esm?s svetimomis vokie?iams. Vokie?i? kult?ra buvo prie?inama brit? racionalizmui ir pranc?z? civilizacijai, teigta, kad jos atstovaujami dalykai yra kur kas gilesni ir dvasingesni. Tai, ko neapr?pia protas, politika ir mokslas. Dvasingumas, jausmas, tro?kimas aukotis d?l auk?tesni? tiksl?. „I?laikyti atstum? ir geb?ti pakilti vir? „vakarieti?k?“ vertinim? i? ties? buvo i?skirtin? ?ios vokie?i? ideologijos dalis“, – ra?o istorikas Peteris G?jus (Peter Gay).

Id?jos i?takos siekia XIX a. prad?ios Vokietijos romantikus. Prie gimstan?io vokie?i? nacionalizmo sutapatinimo su kult?ros idealu nema?ai prisid?jo filosofas Johanas Gotlybas Ficht? (Johann Gottlieb Fichte). Nuo 1807 m. Ficht? prad?jo serij? mai?ting? kalb?, klausantis gausiai Berlyno moksl? akademijos auditorijai. „Kalboje vokie?i? nacijai“ Ficht? skatina vokie?ius susitelkti. Jis auk?tina j? liaudies dvasi?, kuri, jo manymu, skiriasi nuo kit? taut? dvasios. Ficht? mato vokie?i? taut? i?rinkt?ja: „Jums likimo buvo lemta sukurti Dvasios ir Proto karalyst? bei ?veikti pasaul? valdan?i? primityvi? k?ni?k? j?g?.“ Pasak Ficht?s, Vokietijai buvo lemta tapti pirmaujan?ia Europos nacija.

Ficht? sak? kalbas Napoleono kar? nusiaubtoje Vokietijoje. I? prad?i? liaudis sveikino Pranc?zijos revoliucijos armij?, laikydama j? i?vaduotoja i? ma?? kunigaik?tuk? tironijos, bet netrukus paai?k?jo, kad vien? eng?j? kei?ia kitas. Susiskald?iusios vokie?i? valstyb?l?s buvo bej?g?s prie? Napoleono armijas. Siaut?damas Napoleonas pas?jo panvoki?ko nacionalizmo s?kl?, o Ficht? jai suteik? filosofin? pagrind?.

I? prad?i? liaudyje paplitusios ?viet?ji?kos pranc?z? id?jos buvo atmestos kaip svetimos. Tur?jo vykti dvasinis i?sivadavimas. Buvo teigiama, kad am?in?j? ties? reikia ie?koti ne moksle, o mene. Politin? revoliucij? turi pakeisti dvasin?. Vietoj ochlokratijos liaudis, esteti?kai aukl?jama, pakils vir? materialios ir ?emi?kos politikos. Vokie?i? romantik? id?j? pasaulio centre atsid?r? gro?io garbinimas, tolygus beribiam susi?av?jimui ir entuziazmui, o tuo v?liau visi?kai pasinaudojo nacistai.

1870–1871 m. Pranc?zijos ir Vokietijos karo padarinys buvo Vokietijos suvienijimas vadovaujant Pr?sijai ir stipri industrializacija bei ekonominis augimas. ?is laikotarpis Vokietijoje vadinamas Gr?nderzeit, t. y. „k?rimosi laiku“. Vos per por? de?imtme?i? Vokietija i? ?em?s ?kio kra?to virto viena pirmaujan?i? pasaulyje pramonini? ?ali?. XX a. prad?ioje ji gamino 50 proc. elektros produkt? pasaulin?je rinkoje. 1871–1911 m. Vokietijos gyventoj? skai?ius i?augo nuo 41 iki 65 milijon?. Berlyne gyventoj? padaug?jo iki dviej? milijon?, tuo pat metu d?l spar?ios urbanizacijos tu?t?jant kaimams.

Industrializacij? skatino ne i? apa?ios vykstanti raida, o tas pats ma?as kunigaik?tystes valdantis elitas, tod?l vokie?i? valstyb?s aparatas buvo persmelktas daugiau aristokrati?k? nei liberali? vertinim?. Vokietijos modern?jimo kelias pana?us ? Japonijos. ?alies, kuri v?liau tapo nacistin?s Vokietijos s?jungininke. Visai kaip Vokietija, Japonija buvo industrializuota v?lai ir staiga, veikiama i?orini? veiksni?. Japon? aristokratija ir samurajai atsid?r? naujame valstyb?s aparate ir karin?je vald?ioje. Abi ?ios ?alys i?laik? feodalines vald?ios strukt?ras tuo pat metu, kai kitos visuomen?s dalys buvo past?m?tos ? ateit?. Abiejose buvo sukurta ?izofreni?ka visuomen?, apr?pianti modernizacij? (ekonomin? ir technin? pa?ang?), bet atmetanti modernum? (socialin? ir individuali? raid?).

Greita raida Vokietijos visuomen?je suk?r? didel? socialin? ir politin? ?tamp?. Politinei hegemonijai nema?a gr?sm? buvo augantis darbinink? jud?jimas. Pramonin?s visuomen?s reikalavimai nauj?j? laik? ?mogui k?l? pavoj? pa?eisti nat?rali?, nuo senov?s nusistov?jusi? feodalin?s visuomen?s tvark?. Viduram?i?kas religini? mit? pasaulis buvo stumiamas ? ?al?, o tai laikyta gr?sme voki?kai kult?rai.

Pasiprie?inimo reakcija Vokietijoje buvo ne?prastai stipri ir pasirei?k? v?lkisch jud?jimu, nuo voki?ko ?od?io „liaudis“. V?lkisch tapo ?od?iu, apibendrinan?iu ?vair? b?rim?si ? didesnes ar ma?esnes grupes, s?jungas ir organizacijas, kurias vienijo romantin?s id?jos ir fanati?kas nacionalizmas. Buvo bandoma apibr??ti kraujo ry?io siejam? vokie?i? taut?. Kalba, ras?, gimtosios vietos ir unikali kult?rin? dvasia buvo vokie?i? taut? vienijantys dalykai. Pagrindiniu ?i? savybi? ne??ju laikytas vokie?i? valstietis, formuotas voki?ko peiza?o nuo pat did?iojo taut? kraustymosi.

Vokie?i? ?kininko ?aknims gr?sm? k?l? did?i?j? miest? civilizacija, marksizmas, liberalizmas ir svetimas ?ydi?kas kraujas.

Pagrindin? jud?jimo s?voka buvo Heimat, voki?kai „t?vyn?“. Giliai ?aknis ?leidusiam valstie?iui prie?intas didmiestyje gyvenantis „t?vyn?s ir ?akn? neturintis“ ?ydas. Jiems susitikus, vokie?i? ?kininkas da?nai vaizduotas pralaimintis, ekonomi?kai i?sunktas ir i?naudotas „?yd? i? miesto“.

V?lkisch jud?jimas tur?jo didel?s reik?m?s fa?istini? jud?jim? radimuisi Vokietijoje, taip pat ir 1891 m. ?kurtai Vis? vokie?i? s?jungai. ?i s?junga, sudaryta i? vokie?i? elito atstov?, atvirai propagavo rasizmo id?jas, agresyv? militarizm? ir Vokietijos poreik? per gausesnes kolonijas susikurti didesn? Lebensraum erdv?. S?jungai priklaus? daug mokytoj?, kurie platino tas id?jas mokyklose.

?tai kokiame kontekste reik?t? vertinti knygos „Rembrantas kaip aukl?tojas“ s?km?. Langbenas pagavo laiko dvasi?, o knygynai pristat? knyg? kaip svarbiausi? ?imtme?io k?rin?.

„Rembrantas kaip aukl?tojas“ rado visuomen?, kurios spart?s ?ingsniai ? ateit? paliko dvasin?s tu?tumos poj?t?, kad Gr?nderzeit laikotarpiu prarasta ?is tas svarbaus. Romantikos idealizmas, kuriam b?dingas tik?jimas universalios vert?s i?saugojimu, tapo atsvara ?sib?g?jan?iam industrializacijos materializmui. Kult?ra tur?jo i?gelb?ti siel?. Langbenas teig?, kad ?ini? epoch? netrukus pakeis meno epocha. Jo viltis buvo nesugadintas jaunimas. Jis prana?avo, kad ateitis priklauso lyderiui, kuris vienu metu bus politikas ir menininkas. Lyderiui, kuris gal?s atvesti Vokietij? ? jai priklausan?i? magister mundi (visatos valdov?s) pad?t?.

1930 m. gruod? Jozefas Gebelsas ??eng? ? kino sal? Nolendorfo aik?t?je 5, Berlyne. J? lyd?jo gausus SA jaun? vyr? b?rys, visi jie at?jo pasi?i?r?ti amerikieti?kos vokie?i? ra?ytojo Ericho Marijos Remarko romano „Vakar? fronte nieko naujo“ ekranizacijos. Filmas pasiek? kino teatrus pra?jus vos metams nuo tada, kai pasirod? knyga.

B?simasis propagandos ministras ?sitais? balkone, kad gal?t? matyti sal?. Filmui vos prasid?jus, du SA vyrai Gebelso ?sakymu pakilo ir paleido balt?sias peles, ?m? m?tyti ? ?i?rovus smirdin?ias bombas ir pa??r? ?iaudul? sukelian?i? milteli?. Persigandusi publika leidosi b?gti.

Tas pat vyko ir kit? vakar?. Ir kituose kino teatruose pasirod? seansui trukdantys gr?smingos i?vaizdos jauni vyrai. Ma?iau nei po savait?s Veimaro respublikos vald?ia nusprend? u?drausti Vokietijoje film? „Vakar? fronte nieko naujo“. Nacistams ir kitoms de?in?s pakraipos konservatyvioms grupuot?ms kliuvo pacifistin? Remarko ?inia ir pirmiausia tai, kad jis atmet? vadinam?j? sm?gio peiliu ? nugar? legend? – tarp naci? tok? populiar? mit?, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pralaim?tas ne apkasuose, o nam? fronte, kur ?ydai ir marksistai suvar? peil? i? nugaros. Vis d?lto 1918 m. revoliucija buvo tiesiogin? ?vyki? fronte, nuovargio nuo karo ir liaudies nepasitenkinimo karine vadovybe pasekm?.

Adolfas Hitleris ?i? legend? pavert? kertiniu savo politin?s pozicijos akmeniu.

Remarko pasaulyje karas buvo pralaim?tas fronte. Su tuo negal?jo susitaikyti jud?jimas, siekiantis perginkluoti Vokietij? ir ?lovinantis fronto nuotykius.

„Vakar? fronte nieko naujo“ cenz?ravimas buvo bloga ?adantis ?enklas. Prie? por? m?nesi?, rugs?j?, nacist? partija netik?tai tapo antra pagal dyd? ?alyje. Dar prie? dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistin? darbinink? partija (Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP) buvo menkai ?inoma ultrade?ini?j? grupuot? politikos periferijoje, kuri? r?m? 2,6 proc. rink?j?. 1930 m. u? Adolf? Hitler? balsavo daugiau nei 6 milijonai vokie?i?. Finans? kriz? privert? ?mones ?siklausyti ? nacist? ?od?ius. Prasid?jo kult?rinis karas.

Remarko knygos 1930 m. buvo u?draustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistin?s darbinink? partijos nariai dalyvavo tos ?em?s vyriausyb?s veikloje. Taip pat u?drausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizen?teino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos ?em?s vidaus reikal? ir ?vietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liep? perkelti ? r?s? Veimaro r?m? muziejuje eksponuotus ?iuolaikinio meno meistr? Paulio Kl? (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Nold?s darbus. Friko kult?ros politika vadovavosi ??kiu: „Prie? juodaod?i? kult?r? vokie?i? liaudies kult?ros labui.“

Pasiprie?inimas modernizmui suintensyv?jo XX a. tre?io de?imtme?io pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacist? kult?ros karuose itin ar?iai dalyvavo Kovos u? vokie?i? kult?r? s?junga (Kampfbund f?r deutsche Kultur). Pasivadinusi kari?kai skamban?iu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo ? savo gretas nacistus, intelektualus ir ?mones, konservatyviai ?velgian?ius ? kult?r?. Jai pavyko sutelkti pirmiausia v?lkisch pa?i?r? jud?jimus. ?ioms organizacijoms priklaus? ?imtai t?kstan?i? nari?, i? j? nacistai tik?josi politin?s paramos. Svarbus s?jungos tikslas buvo parodyti intelektualesn? ir gra?esn? nacist? veid?. Kovos u? vokie?i? kult?r? s?junga vykd? kult?rin? ir politin? program?, joje buvo justi Juliaus Langbeno ?taka. Tik s?sajos su XIX a. id?jomis apie kult?r? ir ras? buvo ne vien dvasin?s, veikiau tiesiogin?s. Vieni i?kiliausi? s?jungos nari? buvo Vagnerio gimin?s atstovai, pavyzd?iui, didel? Hitlerio gerb?ja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio s?naus Zygfrido na?l?. Taip pat Eva ?emberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasi? ideologo Hiustono Stiuarto ?emberleno (Houston Stewart Chamberlain) na?l?. ?io knyga „XIX a. pagrindai“ (Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts) apie antikos idealus perduodan?i? german? ras? buvo vienas nacist? kanon?.

?emberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai voki?kas rei?kinys, sukurtas germani?kos ?iaur?s Italijos dvasios, tik v?liau, susimai?ius ras?ms, i?sigim?s.

V?lkisch jud?jim? ir nacist? partij? pirmiausia vienijo Kovos s?jungos ?k?r?jas Alfredas Rozenbergas – naci? ideologas, kurio pasaul??i?roje XIX a. id?jos apie rases, men? ir antisemitizm? tiko moderniam liaudies jud?jimui.

I? Taline gyvenusios vokie?i? ?eimos kil?s Rozenbergas Maskvoje baig? architekt?ros studijas. 1918 m., po Rusijoje ?vykusios revoliucijos, jis r?m? baltuosius ir buvo priverstas b?gti. B?damas i?eivis, Rozenbergas susik?r? beveik mitin? t?vyn?s Vokietijos paveiksl?, be to, jam ?tak? dar? ?emberleno id?jos apie german? ras?. Dvide?imt ?e?eri? Rozenbergas 1918 m. persik?l? ? Miunchen?, revoliucini? nuotaik? katil?, priglaudus? didel? kontrrevoliucijos ?alinink? i? Rusijos bendruomen?. 1919 m. prad?ioje, po lapkri?io mai?to, socialistai per?m? vald?i? ir Miunchene, kur paskelb? Bavarijos taryb? respublik?. Sukilimas buvo trumpas ir jau po m?nesio respublik? sumu?? vokie?i? savanoriai, kuri? gretose kovojo i? fronto gr??? kariai. Vis d?lto trumpas komunist? valdymo laikotarpis paliko ry?ki? p?dsak? ir sustiprino Miuncheno de?ini?j? ekstremist? gretas.

Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Tre?iojo reicho vadas, kuris dalyvavo pa?iame politini? ?vyki? s?kuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie j? sukiojosi keistos organizacijos „Tul?s draugija“, kuri v?liau prisid?jo prie nacist? partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos ?aknys siek? v?lkisch jud?jim?, jos tariama veikla buvo antikin?s istorijos studijos. I? ties? tuo vardu dangst?si slapta draugija „Germanorden Walvater“, kuri gilinosi ? ariosofij? – moksl?, vienijant? religij?, rasi? klausimus ir run? mistik?. ?io mokslo centre buvo senoji arij? ras?. Norintys tapti draugijos nariais tur?jo pasira?yti sutart? ir prisiekti, kad j? gimin?s gyslomis neteka ?ydi?kas ar koks kitas svetimas kraujas. ?i draugija tapo ekstremistine de?in?s pakraipos politine j?ga revoliuciniame Miunchene. „Tul?“, be kita ko, leido antisemitin? laikra?t? „V?lkischer Beobachter“, ? kur? prad?jo ra?yti Alfredas Rozenbergas. Draugijos simbolis buvo peilis ir svastika, o tai v?liau ?kv?p? Adolf? Hitler? kuriant nacist? partijos simbolik?. XIX a. svastika buvo aptinkama archeologini? kasin?jim? vietose Danijoje ir siek? taut? kraustymosi laikus, taip pat Heinricho ?lymano (Heinrich Schliemann) Trojos kasin?jim? vietose. Romantizmo laikotarpiu simbolis buvo susietas su arij? rase.

„Tul?s“ nariai 1919 m. prad?ioje dalyvavo ir kuriant politin? Vokietijos nacionalsocialistin?s darbinink? partijos gemal? – partij?, prie kurios Adolfas Hitleris prisid?jo t? pa?i? met? spal?. Alfredas Rozenbergas tada jau buvo jos narys. Jo karjera nedidel?je, bet vis augan?ioje partijoje pirmiausia pasirei?k? per laikra?t?, kuriam ra?? ir netrukus buvo paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1920 m. ?i partija nupirko „V?lkischer Beobachter“ i? „Tul?s“ draugijos ir pavert? partijos laikra??iu.

I? prad?i? Hitleriui imponavo rafinuotas jaunojo i?eivio i? Baltijos ?ali? intelektualumas ir fanati?kas nusistatymas prie? bol?evizm?. Rozenbergas pad?jo formuoti nuomon?, kad bol?evik? vadovaujama revoliucija i? ties? buvo ?yd? ?vykdytas vald?ios u?grobimas. Keletas bol?evik? vad? buvo ?yd? kilm?s, garsiausias j? – Levas Trockis. Antisemitizmas ir antikomunizmas tapo dviem tos pa?ios monetos pus?mis.

Dauguma tos pa?ios partijos nari? laik? Alfred? Rozenberg? nelanks?iu ir sunkiu ?mogumi. „Ribotos vaizduot?s baltasis, m?stantis pa??lusiai painiai“, – sakoma, kad taip apie Rozenberg? kalb?jo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. D?l ?ios prie?asties Hitleris ir paskyr? j? laikinuoju partijos vadovu, kol pats s?d?jo kal?jime po nepavykusio Alaus pu?o 1923 m., kai nacistai band? perimti vald?i?. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis gal?t? j? pakeisti, bet akivaizdu, kad i? Rozenbergo tikrai nesitik?jo sm?gio peiliu i? nugaros.

Rozenbergas buvo atsidav?s idealistas, o ne slidus, i?skai?iavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas id?j? apie kraujo mit? ir vokie?i? kult?ros prana?um?. Jis tapo tilto tarp v?lkisch jud?jimo ir nacist? kult?ros politikos statytoju. XX a. tre?iame de?imtmetyje „V?lkischer Beobachter“ Rozenbergas ar?iai puol? klestint? Veimaro respublikos kult?rin? gyvenim?. Kliuvo menui ir stipriam vokie?i? ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo ?aknys siek? antikin? Graikij?. Apie tai jis kalba knygoje „XX a. mitas“ (Der Mythus des 20. Jahrhunderts), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vard?. Rozenbergas tur?jo ambicij? ?ia daugiau nei vieno milijono egzempliori? tira?u iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologin? nacionalsocialistin?s politikos pamat?. Nema?ai peno id?joms semtasi tiesiogiai i? ekstremistini? de?ini?j? pa?i?r? XIX a. m?stytojo ?emberleno. Vis d?lto Rozenbergas pl?tojo kult?ros kritikos tem?, nukreipdamas j? prie? populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir „mito“ apra?ymuose buvo justi Ny??s ?od?i? aidas: „Mit? neturin?io pasaulio tragedija visu gra?umu atsiskleid? v?lesniais de?imtme?iais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalv? ie?kojimai buvo niekinami. Tikr? jausm? pakeit? poky?i?, i?rai?kos ir srov?s tro?kimas. ?ios didel?s ?tampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta ?auk? ?od? „i?rai?ka“, ta?iau netur?jo ko i?reik?ti. ?auk?si gro?io, bet nebetur?jo gro?io idealo. Jie nor?jo rasti k?rybingum? gyvenime, o prarado bet kok? geb?jim? kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, u?uot buv?s k?rybine j?ga, virto ?emyn smunkan?ia tendencija. ?? nedisciplinuot? ir primityv? men? prarijo sugedusi karta.“

?ie ?od?iai yra Rozenbergo nekrologas spalvingam Veimaro respublikos kult?ros gyvenimui. Pasauliui, kuriam jis netrukus pad?jo subyr?ti. Vokie?i? ekspresionizmas stipr?jo prie? Pirm?j? pasaulin? kar?, bet i? ties? suklest?jo jau po karo.

Paradoksas, ta?iau ir ekspresionizmas s?m?si ?kv?pimo i? Ny??s. Jo knyga „?tai taip Zaratustra kalb?jo“ buvo laikoma ankstyv?ja ekspresionizmo i?rai?ka. Santykis tarp ekspresionizmo ir nacizmo taip pat pa?enklintas dvilypumo. Nacist? partijoje egzistavo netiesiogiai Gebelso vadovaujamas flangas, norintis paversti ekspresionizm? oficialiu valstyb?s menu. O Rozenbergo vadovaujamas konservatyvusis flangas teig?, kad ekspresionizmo idealas galiausiai atves ? chaos? ir komunizm?. Keista, bet bol?evikai sak?, kad ta pati meno kryptis veda ? fa?izm?. Tiesa yra tai, kad nei nacizmas, nei komunizmas negal?jo valdyti arba eksploatuoti ekspresionizmo antiidealo.

Vokietijos ekspresionizme dominavo dvi mokyklos. Meno grup? „Tiltas“ (Die Br?cke) buvo ?kurta naujojo am?iaus prad?ioje ir atstovavo ekspresionistinei tapybai, kuri daugiausia buvo vaizduojamoji, ?kv?pimo ji s?m?si i? toki? meninink? kaip Edvardas Munkas, Vincentas van Gogas ir Polis Gogenas. I?kiliausi grup?s nariai buvo Ernstas Liudvikas Kirchneris (Ernst Ludwig Kirchner) ir Emilis Nold?. Kitai daugiau abstraktaus ekspresionizmo mokyklai atstovavo grup? „M?lynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter). Jai priklaus? Francas Markas (Franz Marc), Paulis Kl? (Paul Klee) ir Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij). Abi grup?s i?iro dar prie? Pirm?j? pasaulin? kar?, ta?iau did?iojo publikos d?mesio sulauk? pokariu.

?domu, kad ekspresionizmas s?m?si j?g? i? ekstremistines de?ini?sias j?gas inicijavusio jausmo, to, kas buvo suvokiama kaip naujosios eros negailestinga „dehumanizacija“.

Tik skirtingai nei jie, ekspresionistai atmet? tradicijas, institucijas bei realizm? ir tai pakeit? visi?kai subjektyviu santykiu su realybe. Menas tur?jo atspind?ti ne objektyvi? tikrov?, o subjektyv? vidin? ?mogaus jausm? pasaul?.

Rozenbergui ekspresionizmas ir kitos modernios kryptys pirmiausia ?k?nijo idealaus gro?io praradim?: „Visos ?ios chaoti?kos raidos esm? yra neprilygstamo gro?io idealo netektis. Idealo, kuris ?vairiomis formomis buvo viso Europos meno k?rimo pagrindas. Demokrati?kos, rasiniu po?i?riu destruktyvios doktrinos ir liaud? skaldantys metropoliai, pagr?sti kryptinga ?yd? veikla, ne?a nuopuol?. Rezultatas – ne tik ideologij? ir id?j? apie valstyb?, bet ir ?iaur?s Vakar? meno ?lugimas.“

Tokia analiz? buvo artima ? Rozenbergo s?jung? susitelkusioms v?lkisch grup?ms. Naujos meno kryptys buvo atmetamos rasiniais pagrindais kaip primityvi Afrikos ir Azijos ?taka. ?is svetimas kraujas u?kr?t? vokie?i? kult?r?. Ai?kiausiai ?? rasin? meno ideal? apib?dino architektas ir meno teoretikas Paulis ?ulc?-Naumburgas (Paul Schultze Naumburg). Am?iaus prad?ioje jis buvo svarbiausias kult?ros kritikas Vokietijoje ir vidurin?s klas?s „degustatorius“. Vis d?lto tarpukariu suklest?jus modernizmui jo po?i?ris ? kult?r? ?m? rodytis vis labiau atgyven?s. ?ulc?-Naumburgas tapo ar?iu moderni?j? kryp?i? kritiku ir 1928 m. i?leido knyg? „Menas ir ras?“, kurioje susiejo biologij? ir meno teorij?. Knygoje modernieji k?riniai lyginami su kruop??iai atrinktomis ne?gali? ?moni? fotografijomis. ?ulc?-Naumburgas teig?, kad modernizmas yra ligos simptomas, blog?sias ?mogaus savybes parodantis pami?imas. Modernizmas pirmiausia buvo i?sigimimas. Biologijos ir meno palyginimas nebuvo naujas, tai jau dar? Juliaus Langbeno am?ininkas gydytojas ir ra?ytojas Maksas Nordau (Max Nordau). 1892 m. i?leistoje knygoje „I?sigimimas“ (Entartung) Nordau diagnozuoja, kad modernusis menas yra psichikos liga. Jis atakuoja naujas to meto meno kryptis simbolizm? ir nat?ralizm? bei identifikuoja „laikotarpiui b?dingus“ simptomus: i?sigimim? ir isterij?. Pirmoji kamuoja modernius menininkus, antroji – j? gerb?jus.

I?sigimimo id?ja radosi drumstuose Darvino teorij? u?ut?kiuose ir r?m?si mintimi, kad ?monija fizine ir moraline prasme yra pakeliui ?emyn. Nordau ?sp?jo, kad modernusis menas gali u?kr?sti visuomen? ir pas?ti i?sigimimo s?kl?, ypa? tarp jaunimo.

Tai, kad Maksas Nordau buvo ?ydas ir viena i?kiliausi? sionizmo fig?r?, XX a. tre?io de?imtme?io naciams netrukd? semtis i? jo ?kv?pimo. Paulis ?ulc?-Naumburgas prid?jo dar ir rasin? element? ir teig?, kad tik grynos ras?s individai geba kurti tikr? kult?r?.

Nacist? gl?byje Paulis ?ulc?-Naumburgas atgavo ?takingo meno ir architekt?ros kritiko pozicijas. Jis tapo Kovos u? vokie?i? kult?r? s?jungos valdybos nariu ir vienu aktyviausi? jos oratori?. Vilhelmas Frikas paskyr? j? vadovauti Veimaro meno mokyklai, ?i pakeit? pasaulinio garso Valterio Gropijaus (Walter Gropius) mokykl? „Bauhaus“. Vienas pirm?j? ?ulc?s-Naumburgo darb? buvo u?da?yti sien? prie laipt? puo?ian?i? vokie?i? ekspresionisto Oskaro ?lemerio (Oscar Schlemmer) fresk?.

* * *

Adolfas Vagneris (Adolf Wagner), Bavarijos vidaus reikal? ministras, paskirtas nacionalsocialist? partijos, i?kilmingai perdav? Paulio Liudviko Trosto sukurt? sidabrin? k?j? Adolfui Hitleriui, sakydamas, kad ?is k?jis yra nacizmo ateities simbolis.

Trys griausmingi sm?giai ? klint? tur?jo pad?ti vokie?i? meno ?ventov?s pamatus. Taip pat vokie?i? kult?ros, kuri nuplaus Veimaro kult?ros i?sigimim?, pamatus.

Tvirtai su?m?s k?j? Adolfas Hitleris smog? ? uol?. Sm?gio b?ta tokio stipraus, kad k?jo galvut? akimirksniu nul??o ir nul?k? vartydamasi ore. Prietaringasis fiureris pably?ko, ir pra?matniai i?puo?toje scenoje stojo nemaloni tyla. Lyg nieko neb?t? nutik?, Hitleris staigiu judesiu apsisuko ant kulno ir atsis?do ? savo viet? trib?noje, taip ir nepasak?s pasirengtos kalbos. Vokie?i? ?iniasklaida nemalon? ?vyk? nutyl?jo, o „New York Times“ pasismagino antra?te „Ponas Hitleris sulau?? simbolin? k?j?“ (Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler).

Gebelsas band? nuleisti incident? juokais, ta?iau Hitleris reagavo jautriau. Jis buvo tikras, kad tai blogas ?enklas. Kai vos po keli? m?nesi? Paulis Liudvikas Trostas mir?, Hitleris su palengv?jimu i?tar? Albertui ?p?rui: „Architektui buvo lemta mirti.“ Hitleris baiminosi, kad gali ?vykti kai kas blogesnio.